Alainas Bombardas parašė knygą. Bet tai yra antraeilis dalykas - daug svarbesnis yra poelgis, kurį jis aprašo knygoje. Jis padarė kažką fantastiško - vienas gelbėjimosi valtimi nuplaukė Atlanto vandenyną.
Šį faktą sunku sutalpinti į galvą, nes tokie įvykiai dažniausiai slypi plačiaekranio kino plokštumoje: nesunkiai galite įsivaizduoti, kad vandenynas plaukia per vandenyną pripučiama valtimi kino herojaus, kurio vaidmenį atlieka koks nors populiarus aktorius, turintis išsvajotą ir liūdną žvilgsnį (pvz., Tomas Hanksas), tačiau manydamas, kad tikras žmogus iš mūsų visatos, turintis ir leidimą gyventi bei nemokamą paskolą šaldytuvui, gali patikėti, kad plaukimas per vandenyną tokiu būdu - ne, ačiū!
O Alainas Bombardas yra būtent toks paprastas vaikinas, kurį kadaise ištiko slegianti laivų avarijų statistika: per pirmąsias tris dienas po katastrofos miršta 90% žmonių. Esmė ta, kad jie miršta daug anksčiau, nei žmogaus kūnas sugeba išsilaikyti - šie žmonės miršta ne nuo alkio ir troškulio, o nuo nevilties. Jaunas prancūzų gydytojas nusprendė, kad reikia ką nors padaryti, ir įsipareigojo visam pasauliui pademonstruoti, kad žmogus gali išgyventi vandenyne ir plaukioti jo begaliniuose vandenyse, kol jis nori, turėdamas tik du dalykus: valtį ir drąsos.
Leidybos grupė „Alpina Publisher“ šiemet išleido A. Bombaro knygą „Už borto pagal valią“, tad norintiems perskaityti beviltiško šturmano istoriją nebus sunku ją rasti.
Atsitiko taip, kad Bombaro knygą perskaičiau kelionės metu į Krymą ir visada buvau netoli jūros. Bangų garsas buvo mano skaitymo papildymas, kuris padėjo pasijusti autoriaus vietoje ir mintimis plaukti kartu su juo per vandenyną.
Taip, Alainas Bombardas, deja, nėra rašytojas, ir jo teksto negalima lygiai taip pat išsaugoti kaip Marcelio Prousto, Vladimiro Nabokovo ar Umberto Eco tekstus (pamenu, kaip iš proto išprotėjau skaitydamas jo jūrų romaną „Sala“). dienos prieš “). Bet jei Bombaras taip pat būtų puikus rašytojas, neabejotinai abejoju jo egzistavimu - talentų vienam asmeniui yra per daug. Pakanka, kad tai puikus drąsus žmogus ir tikras svajotojas, kurio tikslingumas yra ryškus. Be to, jis taip pat yra tikras išgyvenimo žinovas - savotiškas „Lokio Grylls“, bet be demonstravimo ir specialiųjų efektų. Apskritai, kad ir ką būtų galima pasakyti, knyga yra įdomi - pirma, tai puikus vadovas, kaip išgyventi vandenyne miniatiūriniame laive, antra, tai yra tikras žmogaus dvasios stiprybės ir sugebėjimo nesustojant eiti iki galo pavyzdys, net kai visas pasaulis nori jums trukdyti.
Bombardo knyga gali būti įdomi daugeliui, tačiau pirmiausia ji patiks tiems, kurie nori išmokti visokių superinių išgyvenimo būdų tarp begalinių jūrų ir vandenynų vandenų, nes tai, ko neišgalvoja šis prancūzų navigatorius: jis geria litrais sūraus vandens, kaip močiutės gira, gaudo ir valgo tamsoje švytinčius paukščius, valgo planktoną su šaukštais ir išspaudžia sultis iš ką tik pagautos žuvies. Drąsus vaikinas!
Vis dėlto Bombaro knyga pirmiausia yra pasakojimas apie tai, kaip išlikti drąsiam. Bombaro pavyzdys, kaip Bombaras susidoroja su krizėmis, yra geriausias knygos dalykas: jis yra sąžiningas sau ir skaitytojui bei puikiai išmano žmogaus sielos prigimtį, ypač silpnąsias vietas. Šio žmogaus pasakojimai apie tai, kaip jis vėl ir vėl išmoksta įveikti savo baimę, padės jums tapti vis stipresniais.
